Prieš trejus metus, dar nenurimus finansų krizei, lietuvių pora Londone pasiryžo atidaryti dviračių krautuvėlę ir remonto dirbtuves. O per trečiąjį šeimos verslo gimtadienį gruodį jie verslą dar labiau išplėtė – tose pačiose patalpose atidarė kavinę. Apie itin sėkmingą pirmąjį verslą ir dviračių kultūros ypatumus „Tiesa“ kalbėjosi su Vytautu ir Viktorija Dronseikomis.
– Kaip nusprendėte prie sėkmingai veikiančios dviračių parduotuvės ir remonto dirbtuvių prijungti dar ir kavinę? Pritrūko veiklos?
– Viktorija: Buvo praktinė priežastis: dažnai žmonės pas mus ateidavo trumpam remontui, pavyzdžiui, pasikeisti pradurtos dviračio kameros. Toks taisymas užtrunka iki pusvalandžio, tad beveik visi klientai mums sakydavo: „Gerai, einu kur nors kavos išgerti.“ Be to, dabar Londone dviračiai ir kava – labai populiaru, tokia nauja mada atėjusi.
– Vytautas: O ir mes patys čia pusę dienos praleidžiame, tad daug smagiau būti savoje aplinkoje. Kai ši vieta tebuvo dviračių dirbtuvės, ir grindys buvo kitokios, ir lempos baltos dienos šviesos, o dabar viskas šilčiau, jaukiau.
Ir klientai, kai ateina pas mus, tai visada su kokiomis nors problemomis – tai grandinė nutrūko, tai padangą nuleido…
– Viktorija: Nenorėjom, kad jie pas mus kaip pas daktarą eitų – su neigiamomis emocijomis. Norėjome sukurti žmonėms vietą, kur jie norėtų ateiti ir pasilikti ilgiau.
– Vytautas: Atėję klientai juokaudavo: „Tikimės pas jus nebegrįžti“, bet dabar bus kitaip. Kartu pritrauksime ir žmones, kurie gal ir nevažinėja dviračiais, bet geria kavą. Geriančių kavą ar arbatą juk turbūt daugiau, nei dviratininkų.
– Tačiau Londone pastaruosius kelerius metus dviračių kavinės kuriasi viena po kitos. Kuo jūsiškė bus kitokia?
– Viktorija: Stengiamės burti bendruomenę. Norime daryti gerą kavą, kad ne iš bet kur ji būtų. Dėl to nemažai investavome ir į įrangą, ir į pačią kavą – ji yra viena iš geriausių Londone. Mūsų ruošiama „Monmouth“ kava yra vietinė, gaminama čia, Pietryčių Londone – ji skrudinama vos penkių minučių atstumu nuo mūsų, ir žmonės tai žino.
Mes esame mažas vietinis verslas, tą ir klientams pabrėžiame – žmonės labai nori palaikyti šeiminius verslus.
– Vytautas: Labiau norime tapti dviratininkų klubu, atsipalaidavimo zona žmonėms, kurie nori kitokios kavinės. Nes kavinių prie namų visi turime, o būtent dviračių kavinių – dar ne tiek ir daug.
– Prieš šiek tiek daugiau trejus metus dviračių remonto dirbtuves ir parduotuvę atidarėte gruodžio mėnesį, kavinukę – irgi žiemą. Šiek tiek neįprastas sezonas dviračių verslui pradėti?
– Vytautas: Kad čia, Londone, ta žiema ne lietuviška. Kokia čia žiema – ne žiema visai!
– Viktorija: Kad ir kokia ta žiema būtų, tai puikus laikas įsivažiuoti prieš vasaros sezoną. Jeigu būtume vasarą atidarę, vis tiek užtruktų kelis mėnesius, kol klientai mus pažintų.
– Bet ir metus neįprastus verslui pradėti pasirinkote: 2011-ieji asocijuojasi su krize, nesaugumu – tada dar buvo neaišku, ar blogi laikai jau pasibaigę. O jūs štai tokį nišinį verslą nusprendėte pradėti?
– Viktorija: Atvirkščiai, mes gilinomės į tą sritį, ir ji kaip tik atrodė labai perspektyvi. Finansų krizė dviračių verslo nelabai palietė, nes sunkiais laikais žmonės taupo transportui, ypač viešajam, o dviratis yra vos ne pigiausia transporto priemonė.
– Vytautas: Bet mūsų verslas gimė labiau iš idėjos. Nebuvo tokio mąstymo: „Kas čia dabar būtų pelninga? O, dviračiai dabar kyla – investuojam.“ Ne, dviračiai buvo mano labai didelis hobis nuo mažų dienų, Viktorijai irgi labai patiko. Atvažiavau į Londoną, ieškojau darbo, bet neradau nieko, kas patiktų. Sutikom panašių žmonių, kurie jau vystė dviračių verslą, ir jie mus labai įkvėpė. Pagalvojom, kad ir mes taip galim daryt.
– Čia, kampe, judviejų dviračiai ir suglausti, ar ne?
– Vytautas: Kiek save prisimenu, vis ant dviračio – nuo triratuko iki „Ereliuko“. Dar tada, kai bėginiai dviračiai tik pasirodė Lietuvoje, tą irgi turėjau – pilnos kelnės laimės buvo.
– Viktorija: Nors vaikystėje turėjau triratuką, tikru dviračiu važinėti išmokau vėlai – keturiolikos. Tėtis per gimtadienį dviratį iš Daugpilio į Zarasus man atvarė: 25 kilometrus atmynė su nuospaudomis ant rankų, nes aš labai norėjau dviračio. Mano pirmasis buvo baltarusiškas „Aistas“, bet man jis labai patiko. Greitai išmokau važinėti, po to su dviračiu jau nesiskyriau.
– Viktorija visą rytą ruošia kavą, tu, Vytai, nepakilai nuo remontuojamo dviračio – visada taip aiškiai darbus išsidalijate?
– Vytautas: Dabar darbai labai aiškūs (abu juokiasi – aut past.), anksčiau visaip būdavo. Pirkimus tai vienas, tai kitas darydavom, jei aš užsiėmęs remontu, Viktorija su žmonėmis bendrauja ir pan. Viską darėme abu, ir abiems viskas buvo nauja – juk nebuvome jokie verslininkai. Čia mūsų pirmas verslas, realios patirties neturėjome, tik įsivaizdavimą, kaip tai turėtų atrodyti – viskas atėjo iš praktikos.
– Bet Viktorija dviračių netaiso?
– Vytautas: Ne, kodėl, – kartais susitepa rankas ir padeda.
– Viktorija: Kai Vytas išvažiuodavo, aš tik kokią dviračio kamerą ar padangą pakeisdavau.
– Vytautas: Baik tu! Ateidavo vyrai, po 40–50 metų, ir žiūri liūdnai į savo dviratį, sako: „Va, nuleido padangą, nežinau, ką daryti.“ O manęs nėra, išvažiavęs, tai Viktorija viens du – ir padarė. Jie apakę stovėdavo ir žiūrėdavo, kaip ji greitai ir gerai sutvarkydavo jiems dviratį.
– Viktorija: Kai kurie klientai neima į galvą, jiems visiškai „dzin“, kas ką daro – jei čia dirbi, vadinasi, ir remontuoji. Bet yra buvę ir tokių, kurie sako: „Tik nesakyk, kad čia tu darei“, nes jiems gėda, kad patys negalėjo susitvarkyti ir tai už juos padarė mergina.
– Dviratininkų skaičius Londone nuolat auga. Tačiau ar šis nuo transporto priemonių dūstantis miestas tikrai dviračiams draugiškas?
– Vytautas: Kaip pažiūrėsi. Man, nors visą gyvenimą dviračiu važinėjusiam, prie Londono buvo sunku priprasti – daug eismo, daug autobusų, taksi, ir eismas kita puse… Bet pripratau, ir dabar yra daug geriau – atsirado dviračių takų, daugiau ženklų, daugiau reklamos apie dviratininkus. Situacija gerėja.
– Londone susidaro įspūdis, kad dviratininkai čia itin rūpinasi savimi: važiuoja ir su šalmais, ir su specialia apranga, net su kaukėmis nuo automobilių išmetamųjų dujų.
– Vytautas: Esmė – ne aksesuarai. Londone reikia infrastruktūros, visiems prieinamų dviračių takų, kad važiuodamas dviračiu nesijaustum lyg per išgyvenimo kelionę. Turėtum jaustis saugus. Kiti žmonės nė nesėda ant dviračio Londone, nes nesijaučia saugūs – čia nėra nuo mašinų eismo atskirtų dviračių takų.
Aišku, dabar, kai valstybė skatina važinėti dviračiais (per darbovietę gali nusipirkti dviratį be mokesčių ir taip sutaupyti iki 40 proc.), žmonės į darbą dviračiais važiuoja dažniau. Pamatė, kad kolega važiuoja ir vis dar gyvas, – reikia ir kitam (juokiasi – aut past.).
Labai gerą dviračių infrastruktūrą turinčiose Olandijoje ar Danijoje žmonės važinėja su paprastais miesto dviračiais ir kasdieniais drabužiais – taip, kaip eina pėsčiomis, taip ir ant dviračio sėda. Bet Londono kultūra kitokia – dviratininkas turi turėti ir šalmą (tai yra gerai), ir specialią ryškią striukę, ir kaukę. Čia tarsi toks kultas – jei esi dviratininkas, turi turėti visą įrangą, visus įmanomus įrenginius, spidometrus ir t. t. Tam daug įtakos padarė ir sportas: daug britų dviratininkų yra laimėję medalius. Žmonės vis tiek nepraleidžia to pro ausis, bando kopijuoti, perka brangius dviračius, aprangą, šalmus, bando lygiuotis į savo sportininkus.
– Ir Jūs abu Londone su dviračiais turbūt nesiskiriate?
– Viktorija: Taip, praktiškai nesiskiriame. Nors ir dideli atstumai, tačiau bet kur galime nulėkti. Mes net ir į koncertus su dviračiais važiuojame. Nebent sekmadieniais, kai ne į darbą reikia vykti ir labai lyja, tada jau metro važiuojam į miestą.
– Vytautas: O ir į renginius Londone kitaip nespėtume. Kavinę ir parduotuvę uždarome apie septintą vakare, visi renginiai prasideda pusę aštuonių, tai kaip tu su viešuoju transportu spėsi Londone per tokius kamščius?
– Jūsų verslui – jau treji, išsiplėtėte. Ar viską jau sukūrėte taip, kaip norėjote? Gal imsitės kitų projektų?
– Vytautas: Didžiausias mūsų planas kaip tik dabar ir įgyvendinamas, tik viską, ką esame sumanę, reikia padaryti šimtu procentų.
Keisis mūsų asortimentas, nenorime būti masinė parduotuvė-garažas, kur įeini ir visur vienodos prekės, visur vienodai užgriozdinta. Nenorime būti užsikrovę, nes kai užeini į kitas parduotuves, ten nėra laisvo lopinėlio, viskas užkišta, dviračiai virš galvų, ant sienų, po kojom – viskas apversta. Norime nuo to pabėgti. Verslą pradėjome su idėja, kad būsime kitokie, būsime gražesni – to ir siekiame.Viktorija Rinkevičiūtė, Tiesa.com
Discussion about this post