Vasario 9 d. kino teatruose pasirodysiantis naujas režisieriaus Arūno Matelio filmas „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ kaitina dviračių sporto aistruolių kraują. Pagaliau, po 40 metų pertraukos kino kūrėjai gavo leidimą filmuoti prestižinių dviračių lenktynių „Giro d’Italia“ užkulisius ir pažvelgti į varžybas „iš vidaus“. Kokį įspūdį režisieriui paliko lenktynės? Ko mes niekada nepamatysime stebėdami „Giro d’Italia“ per televiziją?
Lenktynių neatlaiko mašinos, bet įveikia žmonės.
Visi „Giro d’Italia“ etapai užima beveik 4 tūkst. kilometrų, tokį atstumą per tris savaites įveikia dviratininkai. Tai, kas pavyksta nepriekaištingą valią ir fizinę formą demonstruojantiems sportininkams, nepavyksta mašinoms. „Cypiančios padangos yra lenktynių garso takelis, nuolatinė būsena, – prisimena režisierius A.Matelis. – Per vienerias lenktynes pakeitėme tris motociklus ir du automobilius, jie tiesiog sugedo. Kiekvienu iš automobilių nukeliavome po 15 tūkst. kilometrų“.
Kas sunkiau: filmuoti dviračių ar krepšinio varžybas?
Automobilį ir motociklą, galintį važiuoti trasoje, leidžiama vairuoti tik profesionalaus lenktyninko pažymėjimą turinčiam vairuotojui. Nuo kalno dviratininkai leidžiasi greičiau už mašinas. Aplink tave nuolatos nardo sportininkai, užteks truputį ne į tą pusę pasisukti ir ištiest ranką alkūne per daug ir tu jį sužalosi. „Turėjome būti lenktynių dalimi ir išsiugdyti nuojautą, kaip elgtis. Filmuojant krepšinį, pasistatai kamerą šone prie aikštės ir kol kamuolys nepataikys ar kažkas nenugrius, nieko nenutiks. Čia visada esi tarsi krepšinio aikštelės viduryje“, – prisimena A.Matelis.
Visagalis teisėjas
„Per visas lenktynes galite padaryti tris klaidas, vos pradėjus filmuoti mus įspėjo teisėjai. Mes po pačios pirmos dienos jau buvome padarę dvi, – prisimena režisierius. – Tačiau po truputį mums pavyko užsitarnauti teisėjų pasitikėjimą. Automobiliuose pirmieji paskui dviratininkus važiuojantys teisėjai lemia labai daug. Tik jie gali duoti ženklą, kada filmuoti, o kada atsitraukti“. A.Matelis prisimena: „Tai buvo nuolatinė loterija. Prabangos, kad prisitaikome kaip norime, tada filmuojame, neturėjome. Filmuoti galėjome tik susiklosčius palankioms aplinkybėms“.
Tik kažką paaukojęs, sulauki atpildo
Režisierius prisimena momentą, pakeitusį dviratininkų ir lenktynių teisėjų požiūrį į filmavimo komandą: „Mūsų operatorius Gintas Beržinskas filmavo nuo motociklo. Vienas dviratininkas metėsi į šoną ir motociklas turėjo du pasirinkimus: sukti, kur būtų rizikinga ir didelė tikimybė užkliudyti kitą dviratininką, arba stoti ir griūti. Motociklininkas su operatoriumi pasirinko griūti ir taip išgelbėjo dviratininką nuo sužalojimo. Visi pamatė, kad mes jau savo kūnu jaučiame lenktynes, elgiamės ne savo, o sportininkų naudai“. Po šio momento teisėjai lietuvių komandai leido užfiksuoti išskirtinius kadrus, kurių filmuoti niekas neturi teisės.
Tai, ko nepamatysite per televiziją
Vienas pagrindinių herojų Daniele Colli paima buteliuką iš aptarnaujančio automobilio ir nuzvimbia iki komandos draugų. Kamera seka jį iš šono lenkiantį dviratininkų koloną. Ilgas, gražus, kinematografiškas kadras veda žiūrovus lenktynių trasa kartu su dviratininku. „Tokio kadro stebėdami lenktynes nepamatysite, – sako režisierius. – Jei gauni leidimą lenkti dviratininką, turi šauti kaip įmanydamas ir užtrukti kuo trumpiau. Jei filmuosi, pasikeis vėjas, visi sumažins greitį ir susispaus į krūvą, motociklas atsidurs dviratininkų būrio viduryje. Taip gali sužaloti sportininkus, tokie manevrai neleidžiami“. Šį kadrą A.Matelio komandai užfiksuoti teisėjai leido įsitikinę: filmo kūrėjai jaučiasi „Giro d’Italia“ dalimi, yra budrūs ir pasirengę dėl šio sporto rizikuoti viskuo, net ir savo sveikata.
Discussion about this post